Prozos būsenos 1988-2005 + nemokamas atvežimas! | knygos.lt

Aprašymas

Monografijoje tyrinėjama, kaip po nepriklausomybės atgavimo lietuvių proza reagavo į naują socialinę ir estetinę situaciją, kokio meninio brandumo tekstais atsiskleidė psichologinės individo ir bendruomenės būsenos. Iki šiol literatūrologų tyrinėjimuose lietuvių prozos inovacijos buvo užgriebiamos vienu kitu aspektu (daugiausia postmodernistinio diskurso). Čia stengiamasi aprėpti pokyčių visumos vaizdą, pasitelkiant pliuralistinę metodologiją: sociologinis metodas padeda nenutolti nuo kultūros kasdienybės, teksto analizė – smelktis į konkrečių kūrinių savitumą, fenomenologinis žvilgsnis – portretuoti ryškiausių prozininkų individualybes. Monografijoje konceptualiai aptariamos naujos lietuvių prozos tendencijos: kaimo-miesto priešpriešos nykimas, miestiškojo mentaliteto stiprėjimas, feministinės žiūros susiformavimas, kūno ir jusliškumo prioritetas, desakralizacija, žanrų ribų nykimas, intertekstualumas, individo tapatybės labilumas, populiariosios kultūros invazija ir kt. Išanalizavus kelias dešimtis prozos kūrinių ir sukūrus dvylika šio laikotarpio reikšmingų rašytojų „portretų", ieškoma atsakymų, ką tradicijos virsmas ir pokyčiai nacionalinei literatūrai davė ir ko ji neteko. Daromos išvados, kad procesų dinamizmas ardo lokalinį ir tautinį prieraišumą ir verčia persiorientuoti prie Vakarų Europoje įsigalėjusių liberalių ir kosmopolitiškesnių identiteto modelių. Bet mažos tautos literatūrai visada gresia imitacijos ir savasties praradimo pavojus. Lietuvių prozoje šiandien paraleliai egzistuoja tarsi kelios lietuvio tapatybės ir tarsi kelios gana skirtingos literatūros.